Kaip gimė Vaikų ugdymo centras “Vedika”

“Dar mokykloje domėjausi joga ir filosofija, o iš gimtosios Plungės atvažiavusi į Kauną studijuoti psichologijos, tęsiau savo ieškojimus ir sutikau daug bendraminčių. Atsimenu, kai pirmąkart sudalyvavau grupinėje hatha jogos treniruotėje, labai stipriai suabejojau, ar tęsti savo studijas universitete – užsinorėjau tapti jogos trenere. Stojau į psichologiją, kadangi tikėjausi baigusi mokslus galėsianti padėti žmonėms išspręsti asmenines problemas, atrasti save ir gyventi geresnės kokybės gyvenimą, tačiau bakalauro studijose mus mokino daug teorijų ir itin mažai praktikos. O per tą vieną jogos užsiėmimą labai gyvai patyriau, kaip joga padeda žmogui itin greitai atgauti jėgas, geriau save pažinti, kaip įkvepia visapusiškai tobulintis. Ir vis dėlto man, kaip studentei, pavyko suderinti studijas universitete su savo nauju hobiu. Besigilindama į jogos rūšis, atradau bhakti jogą ir susipažinau su vaišnavais (Harė Krišna judėjimo atstovais), kurių filosofijoje radau visus rūpimus atsakymus, kaip padėti žmonėms siekti laimės. Tada suvokiau, kad norėdamas padėti kitiems, visų pirma turi padėti sau, todėl atsidėjau rimtai asmeninei praktikai. Sukūrus šeimą persikraustėme į bendraminčių bendruomenę kaime – norėjome savo vaikus auginti kuo arčiau gamtos. Visi artimieji, sužinoję, kad kraustomės gyventi į Kelmės rajoną, užduodavo tą patį klausimą: “Į kokią mokyklą eis jūsų vaikai?”. Visiems atsakydavau, kad “kai vaikai paaugs, tada ir galvosime”. O vaikai labai greit paaugo ir privertė rimtai susimąstyti, kaip juos ugdyti, nes savo vaikuose mes įžvelgiame šviesios Lietuvos ateitį. Kadangi Kelmės rajone nebuvo alternatyvaus ugdymo įstaigos, pilnai atitinkančios mūsų lūkesčius, jautėme atsakomybę sukurti tokią mokyklą patys. Įstojau į Vilniaus Universiteto Šiaulių Akademiją studijuoti pedagogikos, kad pagilinčiau savo žinias darbe su vaikais ir, padedama šeimos ir kitų bendruomenės narių, įsteigiau VšĮ Vaikų ugdymo centrą “Vedika”. Pavadinimas gimė ne iškart, ilgai brandinau mintis. Norėjosi, kad jau iš pavadinimo matytųsi, kad tai – kitoniška ugdymo įstaiga. Pavadinimas iš dalies susijęs su “vedomis”, kas pažodžiui reiškia “seniausieji indų raštijos tekstų rinkiniai, parašyti senuoju sanskritu”. Vedos – tai tūkstantmečių senumo žinios, aktualios ir šiuolaikiniam žmogui. Kartais žmonės kratosi nepažįstamų dalykų, tačiau dažnai visai be reikalo. Lietuvių kalba labai sena, pati artimiausia sanskritui. Ne be reikalo mus, lietuvius, vadina dar ir indoeuropiečiais: kuo toliau gilinuosi į jogą, vedinę filosofiją, dvasines praktikas, senovės lietuvių kultūrą, tuo ryškiau matau aiškias sąsajas ir daugiau panašumų, nei skirtumų. Todėl “Vedika” man – apjungianti ir tai, ką šaukia mano prigimtinė esatis, ir tai, ko mokausi šį gyvenimą. Šioje ugdymo įstaigoje siekiama atskleisti vaikuose bendražmogiškąsias savybes/vertybes, nepaneigiamai aktualias kiekvienam šiuolaikiniam vaikui:

Dėl to į savo pedagogų komandą siekiame surinkti nepriekaištingo charakterio ugdytojus, kurie mokintų ne nurodymais, o savo asmeniniu pavydžiu. Nuo pat pradžių kėlėme sau šiuos tikslus ir pats likimas atsiuntė mums nuostabius pedagogus. Be galo džiaugiuosi, kad mano pačios ir man artimų žmonių vaikai turi tokią vertingą progą ugdytis “Geros mokyklos koncepciją” atitinkančioje įstaigoje, bendrauti su vaikus mylinčiais ir jais tikinčiais žmonėmis. Tokiais dalykais labai norisi dalintis, ypač matant visas spragas šiandienos švietimo sistemoje. Todėl siekiame plėstis, toliau kurti saugią ir skatinančią aplinką, kur kiekvienas vaikas galėtų vystytis ir skleistis tik jam vienam būdingu tempu, kur vaikai mokytųsi per patirtį, bendradarbiaudami, spręsdami problemas, tyrinėdami ir patys atrasdami atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus“, – dalinasi Vedikos direktorė, trijų vaikų mama Elena Radzevičienė.